Mūsų kūnas yra nuolatinėse pusiausvyros paieškose. Nors fizinis kūnas yra tik mūsų dalis, tačiau, nepriklausomai nuo proto ir dvasios būsenos, jis autonomiškai savyje visuomet ieško pusiausvyros. Tas jo paieškas galima būtų įvardinti kaip išraiškas ir laikinas ar ilgalaikes disfunkcijas, kurios pristabdo ir adaptuoja ne tik išorės, bet ir proto bei dvasios poveikius. Nesvarbu, kokios būtų priežastys ir poveikiai, mūsų kūnas visuomet stengiasi prisitaikyti ir subalansuoti visoms jo dalims tenkančią naštą, jei ne vienodai, tai pagal galimybes ją panešti. Ir jei reikia, visuomet ieško pagalbos, medžio į kurį galėtų atsiremti, akmens, ant kurio prisėsti ar žmogiškos pagalbos... Kad ir kokia bebūtų priežastis, visuomet žavi neišsemiami kūno resursai ir galimybės...
Prisilietus prie mikčiojančio vaiko ir sulaukus atsako, randasi ramybė ir tada kalba liejasi sklandžiai. Beklausant žmogaus, kuriam prieš kelis metus buvo persodinta širdis, nustebina kūno ir dvasios gebėjimas įtampos bei streso virpulį per keliolika minučių paversti tyla. Nustebina tik ką ašaras braukusi ir iš daug metų trukusių įtampų besilaisvinanti bei staiga dar nepatirtu džiausmu nušvitusi jauna moteris. Kelia pagarbą, kai, atrodytų, visiškai nebeturintis jėgų senolis nustoja drebėti, jo nebeveikia joks Parkinsonas, jis ramus, susitaikęs ir tyloje.
Visa tai dažniausiai įvyksta neutralioje būsenoje, kada esame ramūs, sąmoningi ir susilieję su visuma.
Klausykime savo kūno, kalbėkime su juo ir atversime neregėtas savo galimybes.
Comments