Ar dažnai save pastebime ramioje ir neutralioje būsenoje, kai esame be minčių ir lūkesčių, taikoje su savimi ir aplinka, kaip šis tyliai besiilsintis lapas, laukiantis savo vėjo gūsio. Ar esame dėmesingi tam, kas vyksta mūsų viduje ir išorėje? Juk tada galėtume pastebėti, kad viskas juda ar teka tam tikru ritmu. O šis ritmas lydi mūsų egzistenciją visuose lygmenyse. Veikimas ir neveikimas. Susitraukimas ir plėtimasis. Įsitempimas ir atsipalaidavimas. Ar esame tik veikime?!
Fiziologijos mokslas žmogaus organizmo funkcijas skirsto į animalines (būdingas tik gyvūnams) ir vegetacines (būdingas ir augalams). Animalinės, arba somatinės (gr. soma - kūnas), funkcijos padeda organizmui reaguoti į aplinkos sąlygas valingais judesiais, kuriuos atlieka skersaruožiai griaučių raumenys. Juos inervuojanti nervų sistema - tiek centrinė, tiek periferinė - vadinama somatine nervų sistema. Vegetacinės funkcijos yra nevalingos (virškinimas, kraujo apytaka, medžiagų apykaita, ekskrecija, augimas ir pan.). Vykdomieji jų organai efektoriai yra širdies ir lygieji raumenys bei liaukos. Juos inervuojanti nervų sistema vadinama vegetacine, arba autonomine, nervų sistema, nes jos veikla yra iš dalies nepriklausoma.
Visiems žinoma, kad širdies raumuo ne tik susitraukia, bet ir atsipalaiduoja. Taigi, širdies gyvenimas vyksta tam tikru ritmu. Susitraukimas ir atsipalaidavimas, sistolė ir diastolė, ir taip šimtus tūkstančių kartų, vėl ir vėl... Mes neturime galimybės savo išskirtinio proto gebejimais ir valia paveikti šio ritmo tiesiogiai, somatinė ir vegetacinė nervų sistemos yra dalinai atskirtos. Kiekvieną kartą susitraukdama ir atsipalaiduodama, širdis kuria unikalų ritmą įsiklausydama į mūsų kūno poreikius, būsenas ir emocijas. Anatomijos ir fiziologijos žinios apie griaučių skersaruožius ir lygiuosius raumenis, autonomines kūno funkcijas ir nervų sistemą mums gali padėti suvokti šiuos kūno cikliškus ritmus, jų pobūdį, organų poveikį vienų kitiems ir įtaką harmoningai ar disfunkciškai veiklai. Taigi, širdies raumens, organizmo lygiųjų raumenų, vidaus organų ir liaukų funkciją reguliuojanti autonominė nervų sistema sąveikauja su somatine nervų sistema, tačiau viena kitai yra nepavaldžios. Savo protu ir valia mes negalime tiesiogiai įtakoti vidaus organų veiklos, sutraukti ar išplėsti kraujagyslės, valingai išskirti tulžies ar kitos vidaus sekrecijos liaukos turinio. Tačiau tam turime netiesioginį poveikį per skersaruožius griaučių raumenis. Organizmo skersaruožiai griaučių raumenys yra aktyvioji, valingo žmogaus funkcionavimo dalis. Inervuojami somatinės nervų sistemos, jie padeda organizmui reaguoti į aplinkos sąlygas valingais judesiais, o centrinė nervų sistema savo ruožtu šias reakcijas integruoja ir kontroliuoja. Sveikame ir subalansuotame organizme sąveikoje tarp autonominės ir somatinės nervų sistemų yra harmonija. Tačiau kaip priartėti prie šios harmonijos ir balanso, kai esame pastoviame strese, hipertonuse ir reaktyvūs, o centrinės nervų sistemos kontrolė ir įtaka skersaruožiams griaučių raumenims, kurie sudaro apie 40-50% suaugusio žmogaus kūno masės, tampa griaunančia. Griaunančia dėl savo neadekvataus tonuso ir kontrolės. Griaunančia diafragmos, širdies ir kitų vidaus organų veiklą, kur lygieji raumenys, inervuojami autonominės nervų sistemos, tesudaro 10% kūno masės, nors jų gyvybinė svarba organizmo funkcionavimui yra svarbiausia. Sutrikus pusiausvyrai, centrinė ir periferinė somatinė nervų sistema sąveikoje su autonomine, ima kontroliuoti ir dominuoti. Vietoj to, kad saugoti ir kurti vidaus organams palankią funkcionavimo terpę, kuria vidines įtampas ir išbalansuoja pačią autonominę nervų sistemą, kurioje viršų ima simpatinė dalis atsakinga už mobilizavimąsi. Išorinės ir vidinės baimės didina kontrolę, hipertonusą ir reaktyvumą, tuomet vietos atsipalaidavimui, neutralumui ir parasimpatinės nervų sistemos daliai nelieka. Tuomet lyg ir valdo protas bei skersaruožiai raumenys, spausdami ir stimuliuodami simpatinę nervų sistemą. Tačiau, pagalvokime, ar galime savo valia ir protu sukontroliuoti tuo pat metu mirksėjimą, seilių išsiskyrimą, širdies plakimą, kvėpavimą, prakaitavimą ir daug kitų dalykų, kurių šimtai tūkstančių vyksta mūsų organizme kiekvieną akimirką? Ar tai tik proto iliuzija? Viskas mūsų organizme vyksta lyg savaime ir tikrai ne protas ar skersaruožiai raumenys palaiko šią homeostazę. Prisiminkime šią stebuklingą vidinę jėgą ir galią bei atraskime pusiausvyrą stebėdami. Stebėdami pusiausvyrą tarp veikimo ir neveikimo, įsitempimo ir atsipalaidavimo, kontrolės ir paleidimo... Dėmesingai stebėdami išgirsime ir pajausime laiką ramybei ir tylai, laiką neutralumui ir atsipalaidavimui. Taip, kaip širdis susitraukia ir atsipalaiduoja. Taip, kaip įkvepiant diafragma įsitempdama nusileidžia, o iškvepiant atsipalaiduodama pakyla. Taip, kaip, akys užsimerkia ir atsimerkia. Taip, kaip dar nesusitapatinę maži vaikai, čia veikloje, o čia jau giliam atsipalaidavime svajoja ar klajoja padebesiais. Taip, kaip gamtoje tekant ir leidžiantis saulei, viskas kelioms minutėms tarsi apmiršta, vėjas nurimsta, medžių lapai nustoja šlamėję, o paukščiai čiulbėję ir visa kas gyva sustoja ir lyg įdėmiai klausosi kažko paslaptingo, su kuo kas kartą intuityviai reikia susiderinti.
Pamėginkite tai pastebėti, tam nereikia daug laiko, užtenka minutės, ar dviejų, o kartais ir akimirkos. Stebėkite save, įkvėpimą ir iškvėpimą. Savo emocijas, mintis ir būsenas. Stebėkite, ir vidinė erdvė ims plėstis jumyse, su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu, su kiekvienu širdies susitraukimu ir atsipalaidavimu. Ir nepastebimai kažkas jūsų viduje ims keistis. Iliuzinės kontrolės šarvai ims tirpti. O viduje pajausite ir išgirsite savo ritmą, kvėpavimo, gyvybės ir buvimo ritmą.
Comments