Iš besilankančių pas mane, taip pat ir praktikuojančių medikų, dažnai girdžiu prašymą paaiškinti, kaip ir kodėl veikiant visiškai nesusijusias su disfunkcija kūno dalis, ima keistis organizmo pojūčiai bendrai ar disfunkcijos vietoje, išnyksta tempimas ar skausmas, ima keistis kvėpavimo ir širdies dažnis, pobūdis, kokybė, kitos organų ar audinių charakteristikos bei funkcijos išraiškos.
Visada primenu, kad studijuodami mediciną universitete, buvome mokomi viską dalinti į dalis, įsigilinti į detales, jų charakteristikas bei surasti tinkamą lentyną algoritme. Tačiau nukreipdami dėmesį tik į svarbias detales, pamirštame organizmo visumą. Anatomijos ir fiziologijos vadovėliuose yra gana smulkiai išnagrinėti visi žmogaus organai ir sistemos, tačiau kad jie sąveikauja vieni su kitais ne tik per organizmo funkcijas, bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai, nėra plačiai nagrinėjama. Sąlyginai padalinę organizmą į širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ar virškinimo bei kitų organų sistemas, visą dėmesį nukreipiame į funkciją, pamiršdami struktūrą ir visumą. Osteopatijoje vienas iš kertinių dėsnių yra tai, kad struktūra ir funkcija žmogaus organizme veikia pusiausvyroje. Taigi, plaučių, širdies ir virškinimo sistemas jungia ne tik kiekvienos iš jų funkcija (širdis aprūpina plaučius, virškinimo sistemą krauju, plaučiai savo ruožtu deguonimi, o virškinimo sistema maisto medžiagomis), tačiau ir struktūra, kuri su nervų bei kitomis sistemomis palaiko optimalią organizmo homeostazę, formą ir funkciją. Pavyzdžiui, kvėpuojant plaučiai ir diafragma veikia kitus organus ne tik per savo funkciją, bet ir per organizmo struktūrą, nekalbant apie kitus elementus. Kintant diafragmos judėjimo amplitudei, keičiasi plaučių tūrio ir talpos rodikliai, krūtinplėvės ertmės slėgis bei kitos audinių charakteristikos. Padidėję rodikliai liudija apie pastovų tarpuplaučio ertmės organų ir širdies spaudimą. Visa tai sukelia ir centrinės nervų sistemos atsaką per skersaruožius griaučių raumenis, kurie formuoja mūsų laikyseną, motorinius modelius, kurių pagalba organizmas geba adekvačiai prisitaikyti prie sąlygų ar kuria disfunkcijas, bandydamas kompensuoti blokuojamų sričių veiklą.
Kvėpavimo organų fiziologijoje yra gerai žinomas reiškinys, kaip kvėpuojamoji aritmija, tai yra fiziologinis širdies ritmo pagreitėjimas įkvėpimo ir sulėtėjimas iškvėpimo metu. Šis, vadovėliuose minimas faktas, kažkodėl dažniausiai pamirštamas, tiriant tarpuplaučio struktūrų, tame tarpe ir širdies fiziologiją bei patologiją. Akivaizdu, kad širdies veikla visuomet patiria ne tik funkcinį bet ir struktūrinį kvėpavimo sistemos poveikį per diafragmos, plaučių kvėpuojamojo tūrio, krūtinplėvės ertmės slėgio pokyčius. Šis poveikis gali pasireikšti ne tik fiziologine kvėpuojamąja aritmija, tačiau ir bet kokiais kitais, jau disfunkciniais širdies ritmo sutrikimais, kuriuos bandoma gydyti medikamentiniu ar intervencijos būdu, neišsiaiškinus funkciniai ar struktūriniai pakitimai juos lemia. Atkreipdami dėmesį į visumą, pastebėtume, kad kaip normalaus, taip ir disfunkciško įkvėpimo ar iškvėpimo metu, kinta ne tik plaučių tūrio ir talpos rodikliai, krūtinplėvės ertmės slėgis, tačiau ir laikysena, raumenų tonusas, kvėpavimo ir širdies dažnis, kokybė bei daugelis kitų organizmo rodiklių.
Kaip kintant diafragmos judėjimo amplitudei, keičiantis plaučių tūrio ir talpos rodikliams bei krūtinplėvės ertmės slėgiui, keičiasi poveikis tarpuplaučio organams, taip poveikį patiria ir pilvo ertmė, keičiasi jos tūris ir slėgis bei kitos charakteristikos joje. Sutrikus fiziologiniam slėgių balansui tarp krūtinės ir pilvo ertmių, audiniai ir organai patiria spaudimą. Į visus šiuos signalus atitinkamai reaguoja ir nervų sistema bei stuburas. Ne tik šalia esantys organai ar audiniai, bet ir atokiau esantys, reaguoja į vykstančius pokyčius ir disfunkcijas. Per raiščius ir fascijas į diafragmos disfunkcijas sureaguoja kepenų skrandžio dvylikapirštės, kiti kepenų raiščiai bei čia esantis tulžies latakas, tuomet gali sutrikti tulžies nutekėjimas, o lėtiniai procesai išprovokuoti tulžies pūslės akmenų formavimąsi, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos sutrikimus. Per autonominę nervų sistemą, krūtinės ir pilvo ertmės slėgių balansą, inkstų fascijas ir pilvaplėvę, pasiekę inkstus, gali įtakoti jų nusileidimą ir funkciją, per pasaitą ir vidinį pilvaplėvės slėgį žarnyno sutrikimus, tokius kaip divertikuliozė, dirgliosios žarnos sindromas bei kt. Padidėjęs vidinis pilvo ertmės slėgis taip pat sukuria spaudimą dubens organams, taip vadinamai dubens raumenų diafragmai ir ypač moterų mažojo dubens organams, kas provokuoja gimdos bei kitų organų nusileidimus bei prolapsus.
Tai tik labai maža dalis pavyzdžių, kurie iliustruoja, kaip glaudžiai yra susijusios visos organizmo organų ir audinių sistemos ir kaip svarbu yra prisiminti, kad prieš taikant bet kokią pagalbą privalu siekti nustatyti tikrąją sutrikimo priežastį, nepainiojant jos su pasekme. Taigi, diafragma ar krūtinplėvė, pilvaplėvė ar fascijos, raumenys ar kitos organizmo struktūros ne tik atskiria, bet ir sujungia visą organizmą į visumą. Matydami ne tik disfunkciją, bet ir visą jos grandinę bei organizmo visumą, galime atpažinti priežastį ir pasekmę.
Osteopatijos metodai leidžia įsiklausyti į paciento organizmą kaip visumą ir suteikti visapusišką bei visus organus ir sistemas apimančią osteopatinę pagalbą.
Comentarios