Ligos, kaip ir sveikatos tema negali būti nagrinėjama atskirtai, į ją galime žvelgti tik iš platesnės perspektyvos, kuri suteikia pačiai sveikatai vertę ir prasmę.
Lyg ir akivaizdu, kad turėtumėte trokšti geros sveikatos, nes tai yra natūrali mūsų būties būsena. Turėtumėte pasitikėti savo įgimta būties išmintimi, kuri sukuria gerą sveikatą ir kuria visatos energija išreiškia pati save. Mes, kaip individualizuota sąmonė, esame to dalis ir negalime iki galo išreikšti savęs ar įgyvendinti savo tikslo kaip tapatybės, jei nesame geros sveikatos, nors gera sveikata pati savaime nėra tikslas.
Būdami dėmesingi pastebėsime, kad viskas yra susiję, todėl kūno pojūčiai reiškiasi mintyse, o proto poveikis jaučiamas ir realizuojasi kūne. Mums, suaugusiesiems sveikatos ir ligos idėjos yra glaudžiai susijusios su filosofiniais, religiniais ir socialiniais įsitikinimais, nusistovėjusiomis tradicijomis ir modeliais. Jos dar labiau susipynusios su mokslo sampratomis ir apskritai su mokslo požiūriu į gyvenimą. Tačiau vaikai, o ypač maži, yra dar toli nuo to. Todėl jie yra neutralesni ir dar nepilnai susitapatinę, nors ir reaguoja į savo tėvų idėjas. Jų protas yra atviras ir kupinas smalsumo, o patys jie apdovanoti beveik stulbinančiu atsparumu ir gyvybingumu. Maži vaikai vis dar jaučia vienybės jausmą su visata ir visu gyvenimu, net kai jie tam tikru lygiu pradeda atsiskirti nuo gyvenimo visumos, kad galėtų realizuotis fizinėje realybėje. Stebėdami juos supantį pasaulį ir suaugusius bei matydami save atskirus ir atskirtus nuo visų kitų individų, jie vis dar išlaiko vidinį supratimą ir atmintį, kad kartą patyrė vienovę su visu gyvenimu.
Šiame lygmenyje liga, kaip ir kiti įvykiai yra tiesiog gyvenimo patirties dalis, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Ankstyvame amžiuje vaikai džiaugsmingai tyrinėja visas jų rėmuose galimų pojūčių – skausmo, džiaugsmo, nusivylimo ir pasitenkinimo galimybes, o visą laiką jų sąmoningumą skatina smalsumas, nuostaba ir džiaugsmas. Pirmąsias idėjas apie sveikatą ir ligas jie perima iš tėvų ir gydytojų, ir tų žmonių veiksmai bei pozicija sukelia jų pačių ir mūsų reakcijas. Dar net nematydami vaikai jau suvokia, ko tėvai iš jų tikisi sveikatos ir ligų atžvilgiu, todėl susiformuoja ankstyvi elgesio modeliai, į kuriuos jie reaguoja užaugę. Daugelis vaikų paplitusių sveikatos įpročių įgyja dėl geranoriškų tėvų veiksmų. Iš tikrųjų, tai ypač aktualu, kai tėvai apdovanoja vaiką už ligą. Tokiais atvejais sergantis vaikas lepinamas kur kas labiau nei įprastai, jam skiriamas ypatingas dėmesys, siūlomi skanėstai, atleidžiami įprasti darbai, kitais būdais skatinama ligos priepuolius laikyti ypatingo dėmesio ir atpildo akimirkomis. Nenoriu pasakyti, kad su sergančiais vaikais, kaip ir su mumis neturėtų būti elgiamasi maloniai ir būtų skiriamas ypatingas dėmesys – bet …
O kaip su mumis pačiais? Juk būdami sąmoningi, ne tik vaikystėje, bet ir tapę suaugę, galime pilnai suvokti, kad norėjome susirgti, kad išvengtume mokyklos, egzaminų ar artėjančio baimingo šeimos įvykio, susitikimo, pokalbio ar nemalonių darbų... Tačiau ilgainiui patiriame ir įsitikiname, kad toks gilus ir sąmoningas savęs pažinimas yra visuomenės ignoruojamas bei lyg ir nepriimtinas, todėl pradedame apsimetinėti ir greitai išmokstame pasakyti sau, kad užsikrėtėme virusine ar bakterine infekcija, peršalome ar panašiai, ir tai regis, įvyko be jokios priežasties. Vaikai, kaip ir mes patys giliai savo viduje, dažnai gana gerai žino kai kurių savo ligų priežastis, nes stebėdami tėvus ir aplinkinius pastebi, kad liga gali būti naudojama kaip priemonė norimam rezultatui pasiekti.
Būdami dėmesingi ir sąmoningi bei nuolatos stebėdami savo vidinį pasaulį ir erdvę, visada turime galimybę atpažinti šiuos proto ir sąmonės žaidimus, kurie yra gyvi bei visuomet nauji ir unikalūs - kaip vandens paviršiumi sklindantys ratilai.
Comentários