Osteopatija yra holistinė terapija, nors ir išskiriame joje struktūrinę, visceralinę, kranialinę ir biodinaminę sritis. Visos šios sritys jungia į vieną osteopatijos visumą lokalius ir globalius metodus, kuriais osteopatas padeda atkurti organizme raumenų, kaulų, raiščių, vidaus organų ir kitų audinių pusiausvyrą.
Mūsų kūną sudaro daugybė tarpusavyje susijusių komponentų, tokių kaip kaulai, raumenys, nervai, jungiamasis audinys, fascijos, vidaus organai. Visi šie audiniai, organai ir organų sistemos yra susiję per savo funkcijas, tiesiogai ar per kitus organus. Sąlytyje vienas su kitu, tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuodami, jie yra pastoviame judesyje. Kvėpuojant, einant, mankštinantis ar miegant, organai juda krūtinėje ir pilve. Pavyzdžiui, kai įkvepiate, kepenys pajuda 2-3 cm., blužnis 3-4 cm., inkstai 2-4 cm., giliai įkvėpus organų judėjimo amplitudė gali padidėti du ar net tris kartus. Kiekvienas organas juda savo trajektorija, amplitude, ritmu ir per dieną nukeliauja šimtus metrų. Šis organų judėjimas per organizmo fascijas, jungiamąjį audinį ar tiesiogiai, perduodamas visoms kūno struktūroms. Kai esame sveiki, visos struktūros juda tarpusavyje sujungtu takiu ritmu. Šis apjungiantis judėjimas yra svarbus, nes daro įtaką viso organizmo veiklai, pradedant mažiausiais ląstelių pulsavimais, baigiant ritmiškais širdies susitraukimais ir kraujo bei limfos tekėjimu. Optimali sveikata priklauso nuo harmoningo santykio tarp organų ir audinių judesių, jų funkcijos ir struktūros. Tai savo osteopato praktikoje patiriu kiekvieną dieną.
Vidaus organų funkcijos, struktūros ir judrumo sutrikimai gali turėti daugybę priežasčių: fizinės traumos, operacijos, sėdimas gyvenimo būdas, infekcijos, tarša, netinkama mityba, nėštumas, gimdymas, stresas, lėtinė įtampa, emocinė būsena ir t.t. Kai organas nėra laisvas ir judrus, kūnas yra priverstas ieškoti kompensacijos. Bandydamas kompensuoti sutrikusią funkciją kitomis struktūromis organizmas mobilizuojasi, tačiau mobilizacija turi ribotą resursą ir anksčiau ar vėliau atsiranda disfunkcijos. Tokia disharmonija sukuria fiksuotus įtampos taškus ir patologines disfunkcijų grandines, o lėtinis dirginimas atveria kelią kūno funkciniams ir struktūriniams sutrikimams - raumenų, kaulų, kraujagyslių, nervų, šlapimo, kvėpavimo ir virškinimo problemoms…
Kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau visuomet patvirtinantis svarbiausią - visumos aspektą. Priežasties ir pasekmės santykis dažnai persipina ir tampa ydingu ratu, kurį galima pertraukti tik nustačius priežastį bei efektyviai taikant tiek lokalias, tiek ir globalias osteopatines technikas. Neįvertinus organizmo visumos aspekto vieno ar kito organo, raumens ar sausgyslės funkcijos sutrikimas dažnai klaidingai vertinamas kaip silpnumas, kurį reikia stiprinti ar stimuliuoti. Pamirštama apie tai, dėl ko susilpnėjo ir kokį spaudimą, adekvatų, fiziologinį ar ne, patiria disfunkcijoje esantys organai bei audiniai. Pavyzdžiui, gastroezofaginis refliuksas yra ne tiek stemplės rauko silpnumo priežastis, kiek padidėjusio aplinkinių audinių spaudimo įtaka ir tai yra tiesiogiai susiję su centrinės nervų sistemos, plaučių ir diafragmos funkcija. Tai patvirtina ir gastroenterologų rekomendacijos: valgyti dažnai, nedaug ir tai daryti reguliariai, vakare valgyti ne vėliau kaip 2 val. iki miego, pavalgius 2-3 val. negulėti, vengti siaurų aptemptų drabužių, diržų, nekelti svorių, miegoti lovoje, kurios galvūgalis pakeltas 10-15 cm. ir t.t. Visos šios rekomendacijos geros, tačiau tik paliatyvios ir simptominės, negalinčios iš esmės sumažinti bendro spaudimo stemplės raukui, patiriamo dėl plaučių, diafragmos bei nervų sistemos įtakos. Dažnai gastroenterologo rekomendacijos baigiasi ten, kur prasideda chirurgo kompetencija įvertinti paraezofaginės išvaržos tikimybę, pulmonologo kompetencija įvertinti plaučių funkciją ar neurologo nustatyti nervų sistemos būklės sutrikimus. O kas sujungs visas šias sritis ir emocinę būseną į visumą?
Bet kuris gydytojas žino, kad diafragma – tai kupolo formos raumuo, skiriantis krūtinės ląsta ir pilvo ertmę. Šis raumuo labai svarbus kvėpavimui. Susitraukdamas jis nusileidžia žemyn, tuomet padidėja vidinis krūtinės ląstos tūris ir sumažėja joje esantis slėgis – žmogus gali įkvėpti. Iškvėpimo metu vyksta atvirkštinis procesas – diafragma atsipalaiduoja ir kyla į viršų. Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrinka kvėpavimas, pasikeičia ir plaučių funkcija, pakinta plaučių tūrio rodikliai, sutrinka fiziologinis slėgių balansas tarp krūtinės ir pilvo ertmių, audiniai ir organai patiria spaudimą. Į visus šiuos signalus atitinkamai reaguoja ir nervų sistema bei stuburas. Ne tik šalia esantys organai ar audiniai, bet ir atokiau esantys, reaguoja į vykstančius pokyčius ir disfunkcijas. Per raiščius ir fascijas į diafragmos disfunkcijas sureaguoja kepenų skrandžio, dvylikapirštės, kiti kepenų raiščiai bei čia esantis tulžies latakas, tuomet gali sutrikti tulžies nutekėjimas, o lėtiniai procesai išprovokuoti tulžies pūslės akmenų formavimąsi, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos sutrikimus. Per autonominę nervų sistemą, krūtinės ir pilvo ertmės slėgių balansą, inkstų fascijas ir pilvaplėvę, pasiekę inkstus, gali įtakoti jų nusileidimą ir funkciją, per pasaitą žarnyno sutrikimus, tokius kaip divertikuliozė, dirgliosios žarnos sindromas bei kt. Padidėjęs vidinis pilvo ertmės slėgis sukuria spaudimą dubens organams, taip vadinamai dubens raumenų diafragmai ir ypač moterų mažojo dubens organams, kas povokuoja gimdos bei kitų organų nusileidimus bei prolapsus. Tai tik labai maža dalis pavyzdžių, kurie iliustruoja, kaip glaudžiai yra susijusios visos organizmo organų ir audinių sistemos ir kaip svarbu yra prisiminti, kad prieš taikant bet kokią reikalingą pagalbą privalu siekti nustatyti tikrąją sutrikimo priežastį, nepainiojant jos su pasekme.
Osteopatijos metodai leidžia įsiklausyti į paciento organizmą kaip visumą ir suteikti visapusišką bei visus organus ir sistemas apimančią osteopatinę pagalbą.
Comentarios